Šiandien buvo gera diena darbe, atvirai pasakius, esu išsekęs, siųsti laiškus skirtingiems žmonėms, turintiems įvairių problemų ir rūpesčių, yra labai varginanti užduotis, vien susikaupimas, kad galėčiau pažvelgti į skirtingų reikšmių susijungimo rezultatą. kiekvienos raidės taro yra kažkas, kas užvaldo kiekvieną, jei prie to pridėtume visą energiją, kuri turi būti išleista norint gauti kliento energijos ir paversti ją prognozėmis, skaitytojas suprastų sudėtingą protinę užduotį, susijusią su susikaupimo pratimu, kurį aš atlieku kasdien. mano privačiuose užsiėmimuose.
Pas mane ateina įvairaus stiliaus asmenys: ponios, ponai, vaikinai, merginos, seni, jauni, stori, liekni, aukšti ir žemo ūgio... iš visų socialinių pareigų ir skirtingų profesijų, nuo teisėjų iki kaltinamųjų, nuo vagių iki policininkų Nuo dizainerių iki modelių, nuo aktorių iki politikų, nuo namų šeimininkių iki verslininkių, prostitučių ir įžymybių – visi ateina pasiteirauti orakulo.

Būna dienų, kai turiu pusvalandį, kai niekas neateina ir neskambina, tai yra valandos, kurias su džiaugsmu išnaudoju kurdamas savo reklamą, rašau savo vaidybinio filmo scenarijų, šį tinklaraštį, skaitau ir atsakau į laiškus ir Išstudijuokite naujus likimo skaitymo būdus.
Praktikuoju visokias mancijas, tačiau nepavargstu mokytis, mėgstu šlifuoti save kaip profesionalą ir visų pirma atrasti naujas formules, kurios mane jaudina ezoteriniame pasaulyje, kuris mane jau vargina ir labai nuobodžia.
Įdomu: kodėl mano darbas taip kritikuojamas? už kuriuos deklaruoju mokesčių deklaracijas kas tris mėnesius, moku individualios veiklos draudimą, asmeninę sutartį ir pagalbą, arba bandau padėti, visus tuos šimtus gyvybių, kurie mėnesį praleidžia prie mano biuro kėdės. Kas blogo, kai naudojau dalį savo proto, kad fiksuočiau tai, kas jau yra, vos man gimus?: likimas.
Neseniai per televizijos debatus, į kuriuos buvau pakviestas, tinklo „Cope“ žurnalistas paskatino pasakyti, kiek man mokama, aš jam pasakiau savo honorarus ir, apimtas skandalo, jis įnirtingai užpuolė mane kaltindamas, kad nedirbu nemokamai. ginčijosi, kad lygiai taip pat, kaip jam buvo atlyginta už žurnalisto darbą, aš mokėjau už manąjį, į ką jis atsakė, kad jo darbas yra jo karjeros išvestinė dalis ir kad man vis dėlto jo trūksta, dėl ko aš dar kartą ginčydavausi: jei jis to nedarys. gaila vaikino, kuris nesimoko, neturi karjeros: neturi BUP ar COU, turi 6 darbuotojus, dvi parduotuves, sekasi televizijoje, yra sau viršininkas, uždirba 4 kartus daugiau nei jis ir sutinka visokius neįprastus personažus: tada „tavo šaunios ir gerbiamos karjeros“ galiojimas!... – pasakiau jam.

Šiandien grįžusi namo klausiau savęs automobilyje, ko reikia, kad pavydas virstų auksu?